Menas išlaisvina

Rodos, geriausi meno darbai – tai turtingiausiųjų privilegija. Visgi nereikia turėti milijonų, kad įsileistum į savo vidų meno kūrinių paveiką, kad pravertum meno galerijų duris ir prisijaukintum tai, kas iš pradžių, net gali erzinti ir kelti vidinę sumaištį. Apie tai, apie meno formas, garsiausius šiuolaikinio pasaulio menininkus IEVA žurnalistė kalbėjosi su meno eksperte,„Noewe Foundation“ direktore Ugne Bužinskaite.

Ugne, jūsų kelias į meno pasaulį nebuvo labai tiesus: teisės studijos, o tik po to menotyros, kultūros politikos. Šiuo keliu ėjote klausydama širdies, vidinio balso ar visgi logiškai dėliojote gyvenimo veiklos programą – žvelgėte į karjeros perspektyvas?

Tuo metu mano sprendimas palikti teisės studijas Vilniaus universitete visiems artimiausiems šeimos nariams atrodė visiškai nelogiškas, kvailas, neapgalvotas. Ir tikrai juos suprantu. Šiandien juokinga prisiminti tą šeimos skandalą, bet tuo metu tikrai buvo rimta. Pasielgiau taip vedina jausmų – tiesiog jutau, kad mokymasis to, kas man nuoširdžiai įdomu – nuves teisinga ir sėkminga linkme.

O kas inspiravo sprendimą baigus mokslus Lietuvoje dar išvykti į Niujorko Sotheby‘s meno institutą studijuoti meno rinkodaros, viešųjų ryšių ir komunikacijos?

Dirbant su vizualiųjų menų parodomis dažnai susidurdavau su parodos viešinimo problematika – kai sukuri puikų projektą, niekam nematytą, negirdėtą, interaktyvų, bet apie jį mažai kas žino. Žinoma, dažnai šiai problemai įtaką daro mažas parodų biudžetas ir tai, kad dažniausiai jis ,,apkarpomas“ nuo viešinimo lėšų (nes, kam tas viešinimas, jei parodos nebus). Todėl ir pagalvojau, kad mokslai šioje srityje – Arts Marketing, PR and Communication, gali atnešti ne tik teorinių žinių, bet ir praplėsti horizontą ieškant kūrybiškų viešinimo sprendimų, ne visuomet reikalaujančių didelių biudžetų. Ir tai pasiteisino – studijavau pas ilgametę MoMA komunikacijos ir rinkodaros ir komunikacijos vadovę Kim Mitchell, kuri suteikė daug žinių.

Niujorkas dar vadinamas kultūros ir meno sostine. Kokią įtaką šio miesto kultūrinis gyvenimas jums padarė? Ar nekilo pagunda likti JAV, kurioje atsiveria kur kas platesni veiklos ir karjeros horizontai nei Lietuvoje?

Niujorkas buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vis svajoju vėl grįžti ten ko nors pasimokyti, patobulinti profesinius įgūdžius. Tai puiki terpė gilinti savo žinias menų ar mados srityje. Juk Niujorkas nuolat pulsuoja tuo, kas šiandien yra aktualiausia, o kartu – tai miestas–vizionierius, kuriame galima užčiuopti tai, kas dar tik bus aktualiausia ateityje.

Emigruoti į JAV turėjau galimybių ir anksčiau, mat mano Mama ir sesė gyvena Amerikoje jau daug metų. Bet nei mokyklos, nei studijų laikais, nei vėliau, jau baigus mokslus, neturėjau minčių nuolatos gyventi užsienyje. Man labai gera gyventi Lietuvoje. Nors be svečių šalių gyventi negaliu, bet man tikrai visiškai pakanka išvykti kur nors pasistažuoti ir vėl sugrįžti į namus.

Ar turite mylimų meno galerijų Lietuvoje, Europoje, Amerikoje? Ar lankotės virtualiose galerijose?

Taip, be abejo. Lietuvoje dažniausiai lankausi galerijoje Vartai, The Rooster Gallery, mėgstu nepriklausomą meno erdvę Editorial. Keliaudama kitur dažniau renkuosi ne galerijas, o muziejus, dar dažniau – privačius Foundation‘us. Tai yra sritis, kurioje dirbu, tad man tai aktualiausia ir iš tiesų smalsu pamatyti kuo gyvena kolegos. Šiais metais kaip tik lankiausi visiškai šviežiai duris atvėrusiuose privačiuose meno Foundation‘uose – Bourse de Commerce Paryžiuje ir Moco Barselonoje.

Šiuolaikiniai inteligentai, vengdami atrodyti vertintojais–diletantais, kiek atitolo nuo meno. Tačiau, pasak rusų menotyrininkės Nadeždos Prokazinos: ,,Paveikslas yra tarsi veidrodis, kuriame matai tai, kas glūdi tavyje. Kai išmoksti tai pastebėti, pradedi analizuoti savo pasirinkimą, o po to ir save patį“. Tokia meno kūrinių vertinimo terapija gali būti raktas lankytis galerijose ir drąsiau kalbėti apie meno kūrinius. Ką jūs apie tai manote?

Kiekvienam meno „vartotojui“ menas gali suteikti tai, ko jis ieško labiausiai. Apibendrintai galima pasakyti, kad tai yra individualu – pats menas išlaisvina nuo bet kokių visuomenės primestų standartų ir nuomonių, tai yra jis skatina individualų mąstymą. Todėl, galbūt, vieniems jis gali atspindėti save patį, kitus skatinti mąstyti apie šiandienos ar kažkurio kito meto aktualijas, dar kitiems menas gali būti tik gražus ar tik bjaurus, bet vienaip ar kitaip, jis, greičiausiai, turės kokią nors konceptualią žinutę. O kaip tą žinutę perskaitys meno „vartotojas“ – tai labai subjektyvu ir individualu.

Visgi eiliniai meno ,,vartotojai“ bijo ir privengia to, ko nesupranta. Taip nutiko ir su moderniu, šiuolaikiniu menu. Gal galite sugriauti stereotipą, kad šiuolaikinis, modernusis menas – tai tik ,,teplionės“, provokacijos ir nesusipratimai?

Turbūt reikėtų kalbėti labiau apie šiuolaikinį meną. Modernaus ir šiuolaikinio meno terminai dažnai suplakami į vieną, nors įprasta šiuos terminus atskirti laikotarpiais. Dažniausiai pasaulyje sutinkami apibrėžimai, kad modernaus meno pradžia laikomi 1860/1880 m., pabaiga ~1960 m. Tuo tarpu šiuolaikinis menas dažniausiai apibrėžiamas nuo 1960 m. iki dabar (žinoma, šie rėžiai šiek tiek skiriasi Lietuvoje dėl sovietinės okupacijos).

Vadinamųjų teplionių buvo tiek moderniame mene, taip pat jų galima rasti ir šiuolaikiniame. Išraiškos priemonės, forma šiandien nėra niekaip ribojamos. Man labai nepatinka girdėti vertinimų: ,,Ir aš taip galėčiau padaryti…“ Manau, kad išties daug kas daug ką galėtų, visgi atsakymas būtų paprastas – kažkodėl Tu to nepadarei, o padarė būtent šitas menininkas/–ė.

Geras šiuolaikinio meno kūrinys, kad ir kokia išraiškos forma (ar tai būtų paveikslas, videomeno kūrinys, performansas ir pan.) jis apsireikštų meno vartotojo gyvenime, – nefunkcionuoja tik kaip forma ar atlikimo technika. Už jo slypi žinutė, todėl kūrinį suvokti reikėtų ne tik per išraiškos būdą, bet ir per jo turinį. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai menininkas savo kūryboje analizuoja būtent formą, t. y. forma ir yra ta žinutė.

Reikėtų vengti radikalių vertinimų, neva visas šiuolaikinis menas yra tik terlionės ir provokacijos. Galbūt tokio meno vartotojo pirmoji patirtis su šiuolaikiniu menu buvo bloga dėl netinkamai pasirinktos galerijos ar prastos parodos.

Nereikėtų pamiršti ir kad menas suvokiamas labai subjektyviai. Net ir labai geras meno kūrinys, kurį puikiai įvertino meno kritikai, nebūtinai turi patikti visiems žmonėms. Todėl vertinant meno kūrinius, patarčiau pabandyti dar ir dar kartą.

Lietuviams vis dar svetimas, kiek atbaidantis žodis ,,performansas”. Kažkodėl vis dar manoma, kad tai itin provokuojanti inspiracija, kai vardan meno žudomos pelės, krauju tapomi paveikslai ir pan. Ar jūs įžvelgiate ,,padoraus” performanso tendencijas, perspektyvas?

Nežinau, kas yra „padorus“ ir „nepadorus“ performansas, bet šį žanrą šiuolaikiniame mene labai mėgstu. Manau, kad Lietuvoje šiuo metu jis išgyvena renesansą. Labai džiaugiuosi, kad 2023 m. Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga, mieste atsiras performanso bienalė. Mes, su „Noewe Foundation“ taip pat planuojame prisijungti ir naujajame meno centre Bernardinų g. organizuoti tarptautinių performansų naktį.

Kalbant grynai iš asmeninės perspektyvos, manau, kad krauju tapomų paveikslų performansai jau nugyveno savo gyvenimą. Šiandien, bent jau savo aplinkoje, susiduriu su visiškai kitokiais perfomansais, kuriuose persipina tarpdiscipliniškumas, konceptualumas, ir tik retais atvejais sutinku performansų, kurių pagrindinis tikslas – šokiruoti, provokuoti. Gero performaso tikslas turėtų būti kuo gilesnis – ištransliuoti pasakojimą, žinutę, mąstymą, o ne tik sudominti žiūrovą jį šokiruojant. Šokiravimas – būtų per menka kategorija įvertinti kūrinį. Geri performansai kinta laike, reaguoja į šiandienos aktualijas, problematiką.

Šiandien esate meno ekspertė ir „Noewe Art Foundation“ direktorė. Šios pareigos apima daugybę veiklos sričių: pradedant parodų organizavimu, knygų leidybą, komunikacija ir baigiant finansiniais aspektais. Kaip dėliojate prioritetus?

Kiekviename darbe susiduriama su įdomesniais uždaviniais ir mažiau mėgiamais dalykais, kuriuos neretai norisi atidėti ar nustumti kuriam laikui į šalį. Visgi prioritetus tenka susidėlioti ne pagal įdomu/neįdomu, o pagal tai, kurie išties „dega“, ir kurių negalima atidėti. Iš tikrųjų esu labai laiminga, kad darbas „Noewe Foundation“ yra labai įvairiapusiškas ir niekada nenuobodus, nes jėgas nuolat tenka išbandyti labai skirtingose rolėse: derinti tarpusavyje kūrybišką, organizacinį darbą, kuratoriaus veiklą, spręsti vadybinius ir administracinius uždavinius, o ne už ilgo prasidės dar ir remonto projektas būsimame „Noewe Foundation“ meno centre.

Bet įdomiausia man generuoti naujas idėjas, naujus projektus, ir galiausiai jų imtis. Turbūt šauniausia čia yra tai, kad neturime jokių stabdžių ir sienų – kiekviena mūsų idėja, kad ir kokia iš pradžių ji atrodo sudėtinga, pasitinkama su pozicija, kad nieko nėra neįgyvendinamo. Tai išties padeda judėti į priekį ieškant kelių link šiuolaikinio meno pristatymo visuomenei.

Menininkų pasaulis labai skiriasi nuo logikos dėsnių: jame egzistuoja savi simboliai, kalba, povandeninės bendravimo srovės, intrigos, skausminga konkurencija. Kaip jūs save pozicionuojate tame lauke? Kaip pavyksta laviruoti ir išsaugoti profesionalias ribas?

Bet ar tikrai tik menininkų pasaulis turi šiuos bruožus? Man atrodo, kad intrigų, konkurencijos, povandeninių srovių galima sutikti daug kur. Ką jau kalbėti apie verslą ar politiką. Aš į kolegas žiūriu kolegiškai, gyvename labai mažoje šalyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Šiuo atveju meno lauke, apjungus pajėgas, manau, galima nuveikti daugiau nei pešantis dėl matomumo ar konkuruojant tarpusavyje. Partnerystėje glūdi stiprybė. Be abejonės visokiausių intrigų nutinka, labai įdomu apie jas paklausyti, bet stengiuosi likti to nuošalyje.

Menininkų dinastijos mūsų dienomis – tai išties talentų tąsa ar tik verslas? (turiu galvoje: Valiai, Katinai, Krasauskai, Kisarauskai ir kt.)

Be abejonės, žymi, garsi pavardė einant tuo pačiu profesiniu keliu gali padėti (tam tikrais atvejais gali ir pakenkti). Tačiau manau, kad toli tik su pavarde „nenuvažiuosi“, dar reikalingas ir talentas, sėkmė, buvimas reikiamu laiku, reikiamoje vietoje.

,,WoW University” dėstėte meno rinkos pagrindus. Gal jau pajutote, kiek šios žinios aktualios ir paklausios klausytojams?

Susilaukiau iš tiesų labai pozityvios reakcijos, daug klausimų, vėliau ir laiškų bei skambučių su prašymais patarti. Manau, kad meno rinka, kolekcionavimas, investavimas į meną tampa vis aktualesnis.

Lietuvoje žmonės šiuo metu gyvena itin gerai, atlyginimai yra itin aukšti, nekilnojamas turtas išgyvena aukso amžių, o tai daro įtaką ir domėjimuisi menu, meno rinka. Šiandien vis dažniau galima sutikti jaunus, didesnes pajamas uždirbančius asmenis (30–40 m.), kurie ieško meno kūrinių namams. Yra ir tokių, kurie svarsto apie įdomesnes investicijas nei akcijos ar nekilnojamasis turtas. Tad išties susidomėjimas auga, tikiu, kad ši tendencija ateityje tik stiprės.

Kaip Europiniu ar pasaulio lygiu vertinamas Lietuvos menas, atskiri menininkai? Ar pasaulinėje meno rinkoje galima sutikti ir mūsų šalies atstovų?

Šiandien gyvename globaliame pasaulyje, o tam tikrus lietuvių menininkus galima vadinti tarptautiniais kūrėjais. Žinoma, išlieka ir tokių, kurie žinomi tik lietuvių rinkoje, tačiau pastebime, jog tam tikros Lietuvos galerijos puikiai atstovauja lietuvius menininkus svarbiose tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse. Tam tikrus menininkus, tokius, kaip Pakui Hardware ar Rutenė Merk reprezentuoja stiprios užsienio galerijos. O tarkim Deimanto Narkevičiaus kūrinius įsigyja tokie prestižiniai meno muziejai kaip Centre Pompidou Paryžiuje, MoMA Niujorke, Tate Modern Londone, Augusto Serapino darbas taip pat pateko į Tate kolekciją.

Lietuvą vizualiųjų menų kontekste neabejotinai išgarsino ir vis dar garsina visame pasaulyje opera–performansas ,,Saulė ir jūra“, laimėjęs Auksinio liūto apdovanojimą Venecijos bienalėje.

Kas lemia vieno ar kito meno kūrinio vertę? Kokios yra labiausiai vertinamų šiuolaikinio meno kūrinių kainos?

Klausimas labai platus ir kompleksiškas. Meno kūrinio vertę kuria tiek menininkas, tiek jį atstovaujanti galerija, tiek kolekcininkai, kurie dažnai mokėdami vieną, o ne kitą kainą, padiktuoja vertę rinkoje. Taip pat ir meno institucijos, kuriose eksponuojami kūriniai. Dažnai prie vertės prisideda ir rinkodaros triukai, kitaip sakant, reklama. Tačiau šie aspektai tam tikrose situacijose gali gyventi ir vieni be kitų. Būna, kad tai nulemia ir sėkmės faktorius.

Šiandien kalbant apie gyvų menininkų aukščiausias kainas trejetuko viršūnėje atsiduria Jeff Koons (pardavimas aukcione už 91 mln. USD), David Hockney (90 mln. USD), na, ir žinoma, pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjęs Beeple NFT (non–fungible token) kriptomeno koliažas, kuris aukcione buvo parduotas už 69 mln. dolerių. Atsiribojant nuo gyvų menininkų, kiek žinau, oficialiais duomenimis viršūnėje vis dar laikosi Leonardo da Vinci Salvator Mundi parduotas už 450 mln. dolerių.

„Noewe Foundation“ šiandien, turbūt, yra madingiausia ir didžiausia Lietuvoje šiuolaikinio meno kūrinius kolekcionuojanti, daugybę meninių projektų rengianti įstaiga? Kiek kūrinių šiuo metu turite ir kokiais kriterijais remiantis juos pasirenkate?

Smagu girdėti, kad esame madingi. Vienas mūsų prioritetų yra kolekcijos viešinimas organizuojant ir kuruojant parodas, bendradarbiaujant su profesionaliais kuratoriais. Taip pat leidžiame meno albumus, inicijuojame ir vykdome edukacinius projektus. Mes patys save pozicionuojame tarp trijų didžiausių privačių Lietuvos kolekcijų. Tikimės, kad auginsime savo auditoriją šių metų pabaigoje atidarę naują „Noewe Foundation“ meno centrą (Bernardinų g. 6–12, Vilniuje).

Tose patalpose planuojame rengti daugybę šiuolaikinio meno parodų, pristatyti tiek savo, tiek ir kitų privačių kolekcijų kūrinius, didelį dėmesį skirti performanso menui, mokyklinio amžiaus vaikų ir suaugusiųjų edukacijai.

Iš kitų privačių institucionalizuotų kolekcijų galbūt išsiskiriame šiuolaikinio meno kolekcionavimu ir labiausiai tuo, kad kolekcionuojame ne tik lietuvių, bet ir užsienio šalių menininkų darbus. Šiuo metu nuolat papildomoje kolekcijoje turime apie 2.000 kūrinių ir apie 300 menininkų.

Privatūs meno kūrinių kolekcionieriai dažniausiai nėra baigę menotyros ar kokių kitų meno studijų. Kaip formuojasi jų meno samprata, pajutimas, meno kūrinių vertinimas? O gal šie žmonės naudojasi profesionalių meno patarėjų paslaugomis?

Pasitaiko ir tokių kolekcininkų, kurie ilgainiui randa laiko ir menotyros studijoms. Tačiau taip, didžioji dalis kolekcijas kaupia pasikliaudami pajauta. Iš savo patirties, stebėdama kai kuriuos kolekcininkus, ar dabar, šiuolaikinio meno naujienų portale artnews.lt organizuodami edukacinį pokalbių ciklą „Pokalbiai su kolekcininkais“, pastebėjau, kad didžioji jų dalis kalba apie pakankamai chaotišką kolekcionavimo pradžią, klaidas, ir tik ilgainiui lankantis parodose, bendraujant su profesionaliais meno patarėjais, galeristais, kuratoriais susiformuojantį profesionalų žvilgsnį į meną ir meno pasaulį.

Didžioji dalis rimtų kolekcininkų ilgainiui tampa tikrais profesionalais, turinčiais neįtikėtinai gerą akį ir tarsi kaip žuvis vandenyje plaukiojančiais meno rinkoje. Kita dalis kolekcininkų pirmuosius žingsnius kolekcionuojant meno kūrinius žengia kartu su meno patarėjais, menotyrininkų konsultacijomis. Tai, galbūt, sumažina klystkelius, bet man tos klaidos žavios… Manau, nieko tame nėra blogo.

Ar jums pačiai teko konsultuoti privačius asmenis?

Taip, žinoma. Tai yra labai įdomios pažintys ir patirtys. Dažniausiai privatūs asmenys klausia patarimų, ką įsigyti savo namams, dažnai pirmiausia svarsto apie kažką konservatyvesnio, paprastesnio, tradicinių medijų kūrinius, kaip kad tapyba. Man visada patinka eksperimentuoti, greta pasiūlyti ir ką nors netikėta, tarkime, šviečiančių instaliacijų, dažnai nustebinančių būsimą kolekcininką ir padedančių atskleisti ir užbaigti jų namų interjerą. Žinoma, labai svarbus ir asmeninis kontaktas, pabendravimas, patarimo klausiančio asmens skonio pajautimas, galų gale jo ketinamos išleisti sumos įsigijamam kūriniui ar kūriniams įsivaizdavimas. Kartais pasitaiko, kad privatus asmuo užsigeidžia kokio nors pasiūlyto kūrinio, bet kaina pasirodo per aukšta. Tačiau visuomet stengiuosi pateikti pavyzdį apie baldus ir kilimus – kuriems įsirenginėjant namus dažniausiai išleidžiamos nemenkos sumos, tad kodėl turėtų būti taupoma meno kūriniui, mano nuomone, tai labai svarbi interjero dalis.

Kolekcionuoti meno kūrinius – itin brangus malonumas. Ar nemanote, kad dalis turtingų kolekcionierių meno kūrinius vertina kaip investicijų objektą arba kaip prestižinę prekę?

Nebūtinai, galima kolekcionuoti ir nedidelės vertės kūrinius. Turint vizionierišką matymą ir mąstymą, ilgainiui tai gali tapti investicija. O kalbant apie itin aukštomis kainomis vertinamų kūrinių kolekcionavimą – be abejo, yra kolekcininkų, kurie į tai žiūri kaip į investiciją. Pavyzdžiui, į kolekcijas įtraukdami blue chip menininkų darbus užsitikrina saugią investiciją, beveik nerizikuoja. Tačiau yra ir kitokių kolekcininkų, kurie kolekcionuoja vadinamuosius emerging artists, kurių kainos taip pat dažnai būna sąlyginai aukštos. Šiuo atveju jie rizikuoja – kartais tokie įsigijimai pasiteisina ir kaip investicija, kartais – priešingai. Tačiau šiems kolekcininkams investicija nėra pirminis ir pagrindinis tikslas. Juos veda vidinės paskatos kolekcionuoti. Šie kolekcininkai patys įdomiausi.

Ar nors vieno privataus Lietuvos kolekcionieriaus galerijoje yra pasaulinio meno šedevrų?

Lietuvoje, mano žiniomis, tik nedidelė dalis kolekcininkų kolekcionuoja ne Lietuvos meną. Tad sunku būtų komentuoti plačiau.

„Noewe Foundation“ kolekcijoje turime tikrai ryškių pasaulinio lygio menininkų darbų, tokių kaip Tony Cragg, Jack and Dinos Chapman, Cindy Sherman, Charles Avery, Thomas Houseago, Andres Serrano, Bertrand Lavier ir kitų. Tai nėra šedevrai, bet tai yra tarptautinio masto šiuolaikinio meno žvaigždės.

Šiandien meno pasaulyje galima sutikti nemažai snobų, itin rafinuotai demonstruojančių panieką neišmanantiesiems meno ar vertinantiems ,,pigų grožį“ bei vartojantiems vos kelias vertinimo sąvokas: gražu – negražu. Ką apie tai manote jūs?

Nenorėčiau vertinti ar smerkti žmonių. Kiekvienas gali daryti ką panorėjęs, taip pat ir vertinti meną grožio kriterijumi. Visgi mano supratimu, menui šio kriterijaus nepakanka. Galėčiau tik paskatinti pabandyti atsiriboti nuo kiek paviršutiniško vertinimo ir kūriniui skirti šiek tiek daugiau laiko: pasidomėti jo kontekstu, daugiau sužinoti, paskaityti. Tokiu būdu būtų skirta laiko ne tik kūriniui, bet ir savo paties žinių praplėtimui. Labai dažnai, tikrai nesakau, kad visada, tos dešimt minučių gali pakeisti nuomonę kardinaliai.

Viename interviu minėjote, kad ,,dirbant meno lauke sunku būti nustebintam, nes tenka pamatyti visko labai daug ir sutikti neįtikėtinų asmenybių“. Koks meno kūrinys, menininkas ar galbūt performansas jus nustebino labiausiai paskutinį kartą?

Pirmas šovęs į galvą kūrinys – tai 2018 m. pirmojoje Rygos meno bienalėje Riboca metu Zuzeum meno centre buvo eksponuota interaktyvi garso instaliacija – Hans Rosenstrom „Mikado“, skirta potyriams apsilankymui po vieną. Pamenu, kaip salės prižiūrėtoja einant į vidų man ištarė: „tik nebijokit“. Jaučiausi kaip rimtame siaubo filme.

Kurio lietuvininko dalininko darbą ir kokį pasaulinį šedevrą norėtumėte turėti savo namuose? (o gal ir turite)

Iš lietuvių (jau ne kartą esu minėjusi), kad svajoju apie Rūtenės Merk tapybą. Užsienio šalių menininkų per didelis pasirinkimas, tad norėčiau labai daug ko. Gal Zanele Muholi fotografiją, tačiau rytoj jau gal būtų kita svajonė.

Ar jūs pati kolekcionuojate meno kūrinius?

Negalėčiau pavadinti to kolekcionavimu ir neturiu tikslo tapti kolekcininke, nors… niekada nesakyk niekada. Tačiau noriu visas savo namų sienas užpildyti meno kūriniais. Po truputį judu link to.

Kaip vertinate Lietuvos menininkų darbus, parduodamus įvairiose internetinėse galerijose? Kaip tarp didelės gausos siūlomų komercinių darbų išsirinkti išties vertingą?

Reikėtų pasidomėti, kokia tai galerija ir kokius menininkus ji atstovauja. Didžioji dalis virtualių galerijų turi ir savo fizines galerijas, tad siūlyčiau jose apsilankyti – pasišnekėti su galeristai. O jei kalbat apie patį menininką, reikėtų pasigilinti į jo portfolio: su kokiomis galerijomis jis dirbo, kokiose rezidencijose dalyvavo, kokius prizus laimėjo, kokiose institucijose rengė solo ar grupines parodas, su kokiais kuratoriais dirbo, kokiose privačiose ar valstybinės kolekcijose yra jo darbų ir pan.

Sutinku, kad nedalyvaujančiam meno lauke asmeniui staiga sumąsčiusiam įsigyti meno kūrinį, pasimesti yra tikrai lengva, todėl mano patarimas būtų neskubėti, aplankyti daug, pamatyti daug, pasišnekėti ir susipažinti su meno lauko dalyviais, o tada priimti sprendimą.

Kur patartumėte kreiptis, norintiems įsigyti originalų kūrinį ir gauti nešališką, profesionalią konsultaciją?

Šiuo klausimu visuomet gali pagelbėti meno patarėjai. Pačioje pradžioje konsultacijos tikrai padeda geriau susigaudyti. Tačiau, jei tam skirti laiko ir lėšų neplanuojate, visada galima lavinti akį ir pačiam lankantis parodose, bendraujant su galeristais.

Ar ant sienos pakabinta paveikslo reprodukcija yra prasto skonio ženklas? Ką patartumėte žmonėms, kurie neturi pakankamai lėšų, bet nori savo namuose turėti meno kūrinių?

Tikrai nesakyčiau, kad pakabinta reprodukcija yra prastas tonas. Ir esu jų turėjusi. Kartais reprodukcijos tiesiog teikia tam tikrus sentimentalius jausmus, primena apie kokią nors kelionę, turi simbolinę vertę, bet, dažniausiai, neturi rinkos vertės. Bet juk ne visiems jos ir reikia.

Visgi skatinčiau nebijoti įsigyti ir originalių meno kūrinių. Tam tikrai nebūtinai reikia didelių investicijų. Gerą jauno menininko kūrinį galima įsigyti ir už 100–500 Eur. Verta atkreipti dėmesį, kad kai kurie fotografijos ar grafikos darbai dėl tiražo kiekio yra pigesni nei, pavyzdžiui, tapybos darbai. Tad skatinčiau domėtis, ieškoti, lankyti parodas, meno muges, o jei norisi visai jaunų menininkų ir mažesnių kainų – pasiplanuoti aplankyti meno akademijų studentų peržiūras, kuriose galima rasti tikrai puikių jaunų menininkų kūrinių.