Neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas kaip laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas – realybė ar toerija?
Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje daugybę kartų išaiškinta, kad teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Teismo praktikoje nustatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių įrodymų apie to asmens jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
Tiek teismų praktikoje, tiek įstatyme (CPK 144 str. 1 d.) yra išskiriamos dvi privalomosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos:
- tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas;
- nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, t. y. reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo (suinteresuoto asmens) veiksmų arba neveikimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės.
Nurodytos sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi. Todėl ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad egzistuoja abi aukščiau nurodytos sąlygos.
Šiek tiek kitokia situacija yra su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu ypač kai priimamas ieškovui nepalankus teismo sprendimas. Ar ieškovui nepalankus, bet neįsiteisėjęs, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrindas panaikinti ieškinio reikalavimų užtikrinimui byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones?
Įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių kontekste yra aišku, jog iki šios dienos nėra vieningos Lietuvos apeliacinio teismo nuomonės, kaip turi būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių naikinimo klausimas esant ieškovui nepalankiam, bet neįsiteisėjusiam teismo sprendimui.
Teismų praktikoje akcentuojama, jog CPK 149 str. nustato, kad byloje dalyvaujančių asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos teismo (nagrinėjančio bylą iš esmės) nutartimi. Šiame straipsnyje nėra nurodyti konkretūs laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindai. Sisteminė CPK nuostatų analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei:
- dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba
- laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.
Priėmus nepalankų ieškovui teismo sprendimą, galima teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikėtinas ieškinio pagrįstumas – išnyksta. Logiška, kad kai išnyksta pagrindas laikinųjų priemonių taikymui, tokios priemonės turėtų būti panaikinamos.
Dėl minėtos situacijos Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė 2022-07-21 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-596-467/2022. Teismas konstatavo, kad ieškovui nepalankaus sprendimo priėmimas (šiuo atveju, ieškinio reikalavimų atmetimas), net ir jam neįsiteisėjus, sukelia pagrįstas abejones dėl ieškovui palankaus teismo sprendimo byloje priėmimo galimybės, t. y. sudaro pagrindą abejoti vienos iš privalomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo – egzistavimu.
Teismui priėmus sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai atmesti, nepaisant to, kad sprendimas nėra įsiteisėjęs, viena laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo – nebeegzistuoja. Tokiu atveju pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas po teismo sprendimo atmesti ieškinio reikalavimus išnyksta ir egzistuoja pagrindas prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
Minėta taisyklė nėra nusistovėjusi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nes 2023-08-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-706-464/2023 Lietuvos apeliacinis teismas padarė priešingą išvadą, ir konstatavo, kad nors ieškinio reikalavimas teismo sprendimu buvo atmestas, ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas.
Nurodyta pozicija verčia susimąstyti, ar teismo sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai atmetami, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą? Kaip matome, kol kas į klausimą pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką galima atsakyti ir taip, ir ne.
Priimti tinkamus sprendimus būtų aiškiau ir paprasčiau, jei teisės aiškinimo ir taikymo praktika nurodytu klausimu būtų suvienodinta, pasirinkta viena ar kita pozicija. Mūsų ginčų sprendimo grupės įsitikinimu, ieškovui nepalankus, bet neįsiteisėjęs sprendimas, turėtų būti laikomas teisiškai reikšmingu sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą ir turėtų sudaryti tokių priemonių savarankišką panaikinimo pagrindą. Teismo sprendimas priimamas išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus byloje surinktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų pozicijas. Tad ir šis teisminis bei teisinis procesas, kurio išdavoje priimamas galutinis teisės taikymo aktas – teismo sprendimas, neturėtų būti redukuojamas iki nereikšmingos teisinės aplinkybės tol, kol neišsisprendžia tokio sprendimo įsiteisėjimo klausimas. Be to, tokią logiką diktuoja sisteminis civilinio proceso normų taikymas ir atitinkamos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys šiuo klausimu.
Autoriai:
Jonas Platelis, Asocijuotas partneris, advokatas
Lukas Seržantas, Teisininkas
